14/11/2022
Kai per šaltą rudeninį langą upeliais tekėjo vis dar neišverktos vasarinės ašaros, o židinyje, lyg nieko nežinodama apie lauke siaučiantį spalį, maloniai spragsėjo ugnis, patogiai įsitaisius ant sofos ir jaukiai susisukus į daug mačiusį vilnonį pledą, uodžiant šalia garuojančią ir rasotus vasaros rytus menančią mėtų arbatą, po mikliais ir daug mygtukų mačiusiais autorių pirštais.... gimė ši Lietuvoje dar nematyta neįprasta knyga.
Ne, viskas buvo ne taip.
Toli gražu ne taip.
Žinia, teisininkų darbas nėra pats lengviausias. Sprendžiame problemas, bandome sutaikyti, kovojame, rezgame, dėliojame strategijas, kai ką nutylime, o kai ko pasakome per daug. Mokame prisitaikyti.
Bet.
Kartais.
Mes gelbėjame gyvenimus.
Prieš beveik lygiai penkerius metus, palikusi nuostabų įkvepianti kolektyvą ir visai šalia tūnančią galimybę užsidėti teisėjos mantiją nustūmusi šalin, pasirinkau Lietuvoje dar menkai teisininkų tepramintą kelią – padėti žmonėms bankrutuoti.
Juk iš tiesų – skaitant antakiai pakyla. Ar tikrai verta dirbti su išlaidūnais, nesusitvarkančiais su savo finansais?
Daugiausia dėl tokios stereotipinės minties ir gimė ši knyga.
Įsivaizduokite:
Mama ir tėtė, kuriuos palaužė 2008-ųjų ekonominė krizė ir dėl kurios jie neteko darbo bei nebegalėjo mokėti būsto paskolos įmokų su išaugusiomis milžiniškomis palūkanomis: jų būstas buvo parduotas, o skola liko beveik tokia pati dėl turto kainos kritimo. Šeima norėtų vaikus leisti į būrelius, nupirkti akinius, bet iš kokių pinigų?
Itin sėkmingas verslininkas, kuris asmeniškai laidavo už bendrovės prievoles kreditoriams, o jo verslą sužlugdė nesąžiningi partneriai. Pasirodo, jis laidavo ne tik savo asmeniniu turtu – ir šeima, kurios nebeliko. Vyras norėtų pradėti iš naujo, tačiau visi nuo jo nusisuko.
Draugai, paėmę paskolą gyvenamųjų namų kvartalui ir sulaukę... ekonominės krizės, kuri jų žemės sklypą atpigino keleriopai, kartu pakeldama palūkanas bei atimdama potencialius pirkėjus.
Vienišas daugiavaikis tėtis, likęs su mirusios žmonos skolomis, apie kurių buvimą nieko nenutuokė. Juk galėtų pradėti naują gyvenimą, tik kaip?
Jaunas vyras, kurio verslo idėja po kelerių metų nepasiteisino, o pasirinktas veiklos modelis visas skolas sukrovė jam ant pečių: jis nebegali įgyvendinti naujos idėjos, o jų turi tiek daug. Jis galėtų sukurti dešimtis darbo vietų. Mums visiems.
Priklausomybių turinčios paauglės mama, kuri skolinosi, jog galėtų padėti dukrai gydytis ir dėl savo sveikatos neteko darbo, taigi, ir galimybių grąžinti skolų bei... užauginti anūkę.
Vyras, kuris būdamas šeštoje dešimtyje palaidojo žmoną ir liko vienas pasaulyje – su paskola, kurios dėl onkologinės ligos nebegali mokėti. Jis norėtų dalį savo uždarbio skirti gydymuisi.
TAČIAU – NEGALI.
Ne, šie žmonės nėra švaistūnai, jie nestovi eilėse prie greitųjų kreditų, – tokiems įstatymas bankrutuoti neleidžia.
Šie žmonės gyvena tarp mūsų, jie bando, krenta, nepasiduoda, iš naujo kuria idėjas, bando jas įgyvendinti, padeda kitiems. Tai žmonės, apie kuriuos pasakytumėte – jų akyse žiburiukai.
Buvo - kažkada.
Dažniausiai – tai stipriausieji iš mūsų, nes jie nebijojo surizikuoti, tam įkeisdami savo gyvenimą. Ir dažnai, deja, ne tik finansinį.
Per šiuos metus išgirdau tiek istorijų, kiek niekuomet negalėčiau sukurti. Pamačiau tiek daug pasiekusių žmonių ašarų, nors niekada neįsivaizdavau, kokia sėkmė yra brangi. Taip bijojau, jog nepasiseks padėti, lyg nuo manęs priklausytų gyvenimas.
O juk taip ir buvo – ne kartą.
Bet svarbiausia... begalę kartų supratau, koks Žmogus yra stiprus.
Visada.
Tik svarbu suteikti jam galimybę.
Tad ši knyga skirta ne tik tiems, kurie rizikuoja ir kuriems nepasiseka. Bet jie nori bandyti....IR VĖL! Nes kas iš stipriausiųjų nebandė?
Ji skirta ir tiems, kurie mano, kad žmogaus bankrotas – tai išlaidautųjų gelbėjimosi ratas.
Toli gražu – ne. Tai išeitis žmogui, kuris nebijo žengti pirmyn.
Todėl ši knyga - skirta visiems Stipriems Žmonėms, kad apie savo stiprybę sužinotume šiek tiek daugiau.
VISI.