06/06/2026
Sulaukęs keturiasdešimties, Franz Kafka, niekada nesusituokęs ir neturėjęs vaikų, vaikščiojo Berlyno parke, kai sutiko mergaitę, verkiančią dėl pamestos mylimos lėlės. Kafka prisijungė prie paieškų, kurios, laimei, tą dieną buvo nesėkmingos.
Jie susitarė susitikti tame pačiame parke kitą dieną ir tęsti paieškas.
Kitą dieną Kafka mergaitėi įteikė laišką, „parašytą“ lėlės. Laiške buvo rašoma: „Prašau neverkti. Aš išvykau į kelionę, kad pamatyčiau pasaulį. Rašysiu tau apie savo nuotykius.“
Nuo to laiko susitikimuose su mergaitė Kafka vis atnešdavo lėlės laiškus, kuriuose kruopščiai pasakojo apie jos keliones. Mergaitė juos rado nuostabiais!
Po kurio laiko Kafka atnešė naują lėlę.
Mergaitė nustebo: „Ji visai kitokia, ne tokia kaip mano…“
Į tai Kafka įteikė dar vieną laišką, kuriame buvo rašoma: „Mano kelionės pakeitė mane.“
Tada mergaitė apkabino lėlę ir laiminga parsinešė ją namo. Susitikimai su Kafka pasibaigė, o po metų rašytojas mirė.
Tik po daugelio metų mergaitė (ar moteris) rado lėlės viduje paskutinį laišką, pasirašytą Franz Kafka.
Ir štai, ką ji perskaitė: „Viskas, ką myli, kada nors bus prarasta, bet galiausiai meilė sugrįžta kitu pavidalu.“