25/06/2018
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo interneto puslapyje www.lat.lt 2018-06-22 paskelbė pranešimą, susijusį su iki veiklos atšaukimo banko "Snoras" sudarytomis obligacijų pasirašymo sutartimis:
"Asmenų, kurių lėšos buvo nurašytos iš jų turimų sąskaitų kredito įstaigoje ir pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, reikalavimas pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką yra pagrįstas, jei yra išreikšta šių asmenų valia pasinaudoti indėlių garantijų sistema, kurią jiems užtikrina Direktyva 94/19/EB bei Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau – IĮIDĮ).
Byloje nustatyta, kad prieš banko „Snoras“ bankrotą buvo platinamos dvi viešos obligacijų emisijos (Nr. 11 ir Nr. 12). Platinant minėtas obligacijų emisijas ieškovai su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ir pagal jas į savo sąskaitas įnešė lėšas. Jomis turėjo būti apmokėtos įsigyjamos obligacijos. Dėl banko „Snoras“ atšauktos veiklos licencijos ir bankroto nebuvo įvykdytos obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytos banko pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje. Taigi, ieškovų vardu atidarytose vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos. Tuo tarpu bankas pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų įmokėtas lėšas gavo. Jas nurašė iš ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į savo, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Ieškovai, dėl banko „Snoras“ bankroto neįsigiję obligacijų, nors už jas buvo įmokėję lėšas, kurias bankas buvo nurašęs iš jų asmeninių sąskaitų, siekė, kad jiems būtų pripažinta teisė gauti indėlių draudimo išmoką pagal IĮIDĮ iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Bylą nagrinėję teismai skirtingai išsprendė kilusį ginčą: pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas jį tenkino ir pripažino ieškovams teisę į minėtą draudimo išmoką.
Indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemą įtvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB ir direktyva 97/9/EB. Lietuvoje šias abi direktyvas įgyvendina vienas teisės aktas – IĮIDĮ.
Bylą pradėjęs nagrinėti kasacinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kadangi įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureglamentavęs, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie skoliniai reikalavimai. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame išaiškino, kad, pirma, asmenys, su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją; antra, buvę banko klientai tokioje situacijoje patys turi pasirinkti, kokios rūšies teisinės apsaugos ir kompensacijos reikalauti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Remdamasis šiais išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimai dėl lėšų, sumokėtų pagal su AB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis už neįsigaliojusias obligacijas, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų. Ieškovai, siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją (draudimo išmoką), privalėjo pasirinkti vieną iš nurodytų kompensavimo sistemų.
Kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Atsižvelgdama į nurodytus ESTT išaiškinimus, taip pat esant ieškovų išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jiems užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, yra pagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo kilęs klausimas dėl to, ar ieškovų teisė į draudimo išmoką nėra pasibaigusi, nes IĮIDĮ įtvirtina 5 metų tokios teisės galiojimo terminą, o nuo AB banko „Snoras“ bankroto bylos iškėlimo praėjo jau daugiau negu 5 metai. Teisėjų kolegija išaiškino, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje http://www.lat.lt (bylos Nr. 3K-3-232-969/2018)."
