Advokatas T. Račius

06/04/2026

Dalinuosi klientės rekomendacija dėl advokato pasirinkimo santuokos nutraukimo byloje.

Malonu, kad klientai įvertina mano kompetenciją ir pastangas.

23/12/2025

02/08/2025

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad asmuo (vartotojas) neprivalo mokėti už paslaugas, kurių nesuteikė nekilnojamojo turto agentūra.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-781/2025 nusprendė, kad nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo sutarties sąlygos, pagal kurias paslaugos gavėjas privalo sumokėti atlygį net tuo atveju, kai tarpininkas realiai nesuteikė paslaugų, pažeidžia vartotojo teises ir yra nesąžiningos.

Byloje nagrinėtas ginčas kilo tarp nekilnojamojo turto agentūros (ieškovės) ir žemės sklypų savininkės (atsakovės), kuri atsisakė mokėti agentūrai komisinį atlygį, nes žemės sklypus pardavė savarankiškai. Agentūra tvirtino, kad turtą be agentūros tarpininkavimo pardavusi atsakovė pažeidė sutartį, todėl privalo atsiskaityti. Atsakovė tvirtino, kad agentūra neveikė aktyviai, žemės sklypų pirkėjo nesurado, o sutarties sąlygos buvo painios, su ja derintos formaliai, todėl prašė teismo vartotojo teises pažeidžiančias sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus. Sutarties tikslas buvo surasti žemės sklypų pirkėją, pasirašyti su juo avansinę sutartį ir parduoti šį turtą. Tačiau ieškovė neįrodė, kad būtų aktyviai ieškojusi pirkėjų ar atlikusi konkrečius veiksmus atsakovės naudai, kad būtų patyrusi išlaidų. Ieškovė atsakovės žemės sklypų pirkėjo nesurado, avansinės sutarties su pirkėju nesudarė, žemės sklypai buvo parduoti be ieškovės pagalbos, todėl atlyginimas pagal sutartį ieškovei nepriklauso.

Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad paslaugų sutarties sąlygos buvo painios ir dviprasmiškos, o pati sutartis – parengta iš anksto, be individualaus šalių aptarimo. Šalys buvo sutarusios, kad atsakovė ir pati savarankiškai ieškos žemės sklypų pirkėjo, o tai neatitiko realaus sutarties teksto. Kasacinis teismas pripažino, kad agentūros parengtos standartinės sutarties sąlygos dėl komisinių mokėjimo, informacijos nesuteikimo klientui, atsakomybės disbalanso tarp šalių ir kt. yra nesąžiningos. Atsakovė negalėjo numatyti, kad turės mokėti ieškovei atlyginimą net ir tuo atveju, jei turtą pati parduos be agentūros pagalbos. Tokia sutarties sąlyga pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir suklaidino atsakovę, kaip vartotoją. Sutartimi atsakovei buvo nustatyta gana griežta atsakomybė už prievolės atsiskaityti pagal sutartį nevykdymą, o pačiai sutartį parengusiai ieškovei atsakomybė už prievolių pagal sutartį nevykdymą nenustatyta. Atsakovės ginčijamomis sutarties sąlygomis buvo pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojos nenaudai.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nei LR CK, nei kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, todėl jų paslaugų teikimui, vadovaujantis LR CK 6.716 straipsnio 3 dalimi, taikomos LR CK nuostatos. Taigi, nekilnojamojo turto agentas, teikdamas paslaugas, visų pirma turi vadovautis jo su klientu sudaryta sutartimi, be to, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir savo profesijos standartų. Kilus kliento ir paslaugų teikėjo ginčui, teismas, vadovaudamasis kliento interesų prioriteto principu, turėtų įvertinti, ar paslaugų teikėjas elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs patyręs, geranoriškas, protingas atitinkamų paslaugų teikėjas (savo darbą išmanantis profesionalas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016).

Pagal kasacinio teismo praktiką, paprastai nekilnojamojo turto agento paslaugos, priklausomai nuo šalių sudarytos sutarties, gali apimti kliento konsultavimą dėl nekilnojamojo turto kainos, objekto atitikties kliento planuojamai veiklai (poreikiams), pagrindinių objekto techninių charakteristikų, objekto teisinio statuso ir teisių į jį nustatymą, teisiniais klausimais perkant ar paduodant nekilnojamąjį turtą, pirkėjo ar pardavėjo suradimą, sutarčių sudarymą, turto tikrinimo ar apžiūros organizavimą ir kitas panašaus pobūdžio paslaugas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis sutarties laisvės principu (LR CK 6.156 str. 1 d.), šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokio pobūdžio paslaugų teikimo, kurios nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, bet kurios reikalauja specifinių žinių, tačiau tokios paslaugos turi būti konkrečiai nurodomos sutartyje. Jeigu šalys sutartyje susitaria dėl tokių specifinių paslaugų teikimo, agentas privalo jas teikti vadovaudamasis pirmiau aptartais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016).

19/07/2025

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad vartojimo kredito davėjas turi pareigą informuoti abu sutuoktinius, kaip solidariuosius skolininkus, apie ketinimą vienašališkai nutraukti vartojimo kredito sutartį.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-611/2025 teisėjų kolegija konstatavo, kad vartojimo kredito sutartys, sudarytos pagal Vartojimo kredito įstatymą, atitinka vartojimo sutarties požymius. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

LR CK 3.109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prievolės, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, be kita ko, ir prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. LR CK 3.109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vieno sutuoktinio prisiimtos prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis pagal įstatymą, todėl sutuoktinis, nors ir pats asmeniškai nėra pasirašęs sutarties su kreditoriumi, laikytinas kreditoriaus ir sutartį sudariusio sutuoktinio (pagrindinio skolininko) sudarytos sutarties šalimi. Teismo sprendimu, kuriuo tenkinamas kreditoriaus ieškinys priteisti skolą iš prievolę prisiėmusio skolininko ir jo sutuoktinio solidariai, solidarioji skolininkų prievolė nėra sukuriama ar modifikuojama, o tik konstatuojamas egzistuojančios solidariosios prievolės faktas. Jeigu sutartis, pagal kurią kilo abiejų sutuoktinių solidarioji prievolė, yra vartojimo sutartis, vartotojais pripažįstami abu sutuoktiniai.

Dėl šios priežasties kreditoriaus veiksmai dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo sukelia tiesiogines neigiamas pasekmes tiek sutartį sudariusiam skolininkui (sutuoktiniui), tiek ir solidariąją prievolę turinčiam sutuoktiniui. Siekiant užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito davėjui, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, vartojimo kredito davėjas apie netinkamą vartojimo kredito sutarties vykdymą ir (ar) ketinimą nutraukti vartojimo kredito sutartį turi informuoti ne tik kredito gavėją, bet ir solidarųjį skolininką – sutuoktinį. Toks aiškinimas užtikrina prievolės šalių tinkamą interesų balansą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų tinkamą įgyvendinimą, vartotojų interesų apsaugą, nes solidarusis skolininkas tokiu atveju turi galimybę sumokėti skolą ir išvengti vienašališko sutarties nutraukimo neigiamų pasekmių tiek kredito gavėjui, tiek sau pačiam.

Kadangi vartojimo kredito sutartyje įtvirtintos vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos taikytinos ir sutarties šalimi pagal įstatymą esančiam ir solidariąją prievolę turinčiam skolininko sutuoktiniui, tai vartojimo kredito sutartis bus laikoma teisėtai nutraukta, kai vartojimo kredito sąlygos dėl vienašališko sutarties nutraukimo yra įvykdytos tiek kredito gavėjo, tiek solidariojo skolininko (sutuoktinio) atžvilgiu (pvz., jiems abiem pranešta apie pradelstą mokėjimą ir nustatytas papildomas terminas jam sumokėti, pranešta apie vienašališką sutarties nutraukimą). Jeigu vartojimo kredito davėjas vienašališkai nutraukia sutartį apie tai pranešęs tik vartojimo kredito gavėjui, bet nepranešęs jo sutuoktiniui, kaip solidariajam skolininkui, tai nepanaikina solidariosios skolininko atsakomybės, bet gali būti pagrindas solidariajam skolininkui ginčyti vienašališką vartojimo kredito sutarties nutraukimą ir reikalauti tęsti sutarties vykdymą, jeigu jos terminas nepasibaigęs, ar kitais būdais ginti savo pažeistas teises.

13/05/2025

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, įrodinėjant sutuoktinių turto bendrumą arba šį faktą paneigiant, galima remtis liudytojų parodymais.

Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcijai nuginčyti įstatymas įtvirtina tam tikrus įrodinėjimo priemonių leistinumo ribojimus.

Faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (LR CK 3.89 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad taip ši norma aiškinama ir taikoma kasacinio teismo praktikoje, pripažįstant, jog turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai toks draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ar turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010).

Įstatymas tais atvejais, kai siekiama paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, pirmenybę suteikia rašytiniams įrodymams, tačiau tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjant su ginčo dalyku susijusius faktus negali būti remiamasi liudytojų parodymais.

Atkreiptinas dėmesys, kad LR CK 3.89 straipsnio 2 dalies formuluotė, siejanti galimybę ginčijant minėtą prezumpciją panaudoti liudytojų parodymus, kai įstatymas leidžia tokius parodymus panaudoti, negali būti vertinama kaip absoliutus draudimas tokio pobūdžio bylos reikšmingus faktus įrodinėti liudytojų parodymais.

Kasacinio teismo vertinimu, LR CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti įrodymų leistinumo ribojimai aiškintini kaip pirmenybę suteikiantys rašytiniams įrodymams, bet ne kaip visiškai užkertantys galimybę byloje reikšmingas faktines aplinkybes nustatyti remiantis liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-943/2025).

01/05/2025

Malonu, kai klientams sėkmingai padedu išspręsti teisinius ginčus, o jie tai įvertina ir nuoširdžiai padėkoja.

Pasidalinu šios savaitės padėkomis.

17/02/2024

Dėl termino, skirto palikimui priimti, praleidimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023-10-30 išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-275-378/2023, kurioje buvo sprendžiama dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

Išnagrinėtoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė teismo atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą palikimui priimti po jo dėdės mirties, panaikinti Lietuvos Respublikai išduotą paveldėjimo perėjimo valstybei liudijimą.

Ieškovas teigė, kad apie dėdės mirties faktą jis sužinojo tik praėjus beveik 5 metams, iki tol ieškovui niekas nepranešė apie dėdės mirtį, ieškovas nedalyvavo jo laidotuvėse. Pažymėjo, kad jis ilgą laiką nebuvo bendravęs su dėde ir jo sūnumi, jis kurį laiką buvo išvykęs dirbti į užsienį, todėl santykiai palaipsniui atšalo ir nutrūko. Taigi, svarbia termino palikimui priimti praleidimo priežastimi ieškovas laikė nežinojimo apie palikimo atsiradimo faktą.

Ieškovui laiku nepriėmus palikimo, paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas Lietuvos Respublikai.

Palikimas savaime nepereina įpėdiniams, pagal LR CK 5.50 straipsnį įpėdinis tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti. Tai reiškia, kad, atsiradus teisei paveldėti, įpėdinis turi išreikšti savo valią dėl galimybės pasinaudoti nurodyta teise. Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, LR CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, šio termino eigos pradžią lemia įstatyme nustatytas įvykis – palikėjo mirtis.

Įpėdinio valia turi būti išreiškiama aiškiai ir nedviprasmiškai, atliekant tam tikrus konkrečius veiksmus, t. y. priimant palikimą arba jo atsisakant. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius. Asmens valia dėl palikimo priėmimo turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma ir terminais. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. LR CK 5.50 straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017 (21 punktas)).

Įstatymo nustatytu terminu nepriėmus palikimo, nesikreipus į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, t. y. neišreiškus valios priimti palikimą, laikoma, kad įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-313/2016 (21 punktas)).

Praleidęs LR CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (LR CK 5.57 str. 1 d.). Terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios termino praleidimui pateisinti; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (LR CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).

Kasacinio teismo praktika dėl termino palikimui priimti atnaujinimo yra pakankamai gausi ir pagal minėtus kriterijus išplėtota. Šioje praktikoje, be kita ko, pažymėta, kad įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir informuoti vienas kitą apie palikėjo turto sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Asmens gyvenimo kitoje valstybėje faktas netraktuojamas kaip objektyvi priežastis, trukdanti priimti palikimą atvykus į Lietuvą, pasinaudojant diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2007; 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Toks asmuo gali kreiptis dėl palikimo priėmimo tiek pats asmeniškai į notarą, tiek ir pasinaudodamas diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis, priimdamas palikimą per atstovą, kreipdamasis į notarines įstaigas dėl reikalingų dokumentų patvirtinimo ir jų persiuntimo notarui Lietuvoje, atsiųsdamas pareiškimą dėl palikimo priėmimo registruotu paštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182-421/2016 (12 punktas)).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nebendravimas su palikėju bei nežinojimas apie atsiradusį palikimą savaime nepateisina įstatyme įtvirtinto reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (LR CK 5.50 str. 1, 3 d.). Palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje taip pat nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011; 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017 (25 punktas)).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad įpėdinio nežinojimas apie palikėjo mirtį savaime nereiškia, jog terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių, bet kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar egzistavo tam tikros objektyvios, nuo įpėdinio valios nepriklausančios aplinkybės, kliudžiusios apie tokį faktą sužinoti ir tinkamai įgyvendinti teises į palikimą.

Bylą nagrinėję teismai nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių ieškovas negalėjo sužinoti apie palikėjo mirtį, todėl pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti.

23/09/2023

Dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir pakeitimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023-08-03 išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-256-781/2023, kurioje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą ir pakeitimą, aiškinimo ir taikymo.

LR CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Vaiko teisių konvencija) preambulė).

Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (LR CK 3.155 str. 2 d., 3.165 str. 1 d.).

LR CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.

Pirmiau aptartos įstatymo nuostatos taikytinos atsižvelgiant į šeimos santykių teisinio reguliavimo principus – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo (LR CK 3.3 str. 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vaiko tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais. Tokia tėvų pareiga nustatyta tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvais, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvų pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021 (26 punktas)). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (LR CK 3.165 str. 3 d.), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent dėl to tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 (13 punktas)).

Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (LR CK 3.170 str. 3 d.). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (LR CK 3.175 str. 2 d.).

Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktą tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu. Tai reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 (34 punktas)).

Kasacinis teismas yra išskyręs šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus; 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021 (34 punktas)).

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog teismų sprendimai, kuriais nustatoma bendravimo su vaiku tvarka, turi būti aiškūs, suprantami ir realiai įvykdomi, o tai reiškia, kad jais turi būti nustatomos konkrečios bylos šalių pareigos. Už tinkamą teismo sprendimu nustatytų pareigų vykdymą yra atsakingos bylos šalys – vaiko tėvai, tarp kurių kilęs ginčas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo išsprendžiamas teismo ir kurie teismo sprendimui įsiteisėjus tampa vykdymo proceso šalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021 (50 punktas)).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (LR CK 3.174 str. 2 d., LR CPK 380 str. 1 d.), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (LR CK 3.174 str. 2 d., LR CPK 380 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos ir nenorą bendrauti, teismas turi įvertinti šių neigiamų nuostatų susiformavimo priežastis ir ar vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus; jeigu nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyrium. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl atsakovės bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarkos nustatymo, šio ginčo klausimo tinkamai neišsprendė, nes nenustatė konkrečios atsakovės bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarkos, kuri būtų aiški, suprantama ir realiai įvykdoma.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog nustatydamas, kad dėl motinos ir dukters bendravimo dukters tėvai tariasi individualia tvarka, atsižvelgdami į dukters norus ir interesus, teismas iš esmės sudarė prielaidas galimai situacijai, kai atsakovei dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių bus neužtikrintas net minimalus bendravimas su nepilnamete dukterimi.

Kasacinis teismas išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau aptartas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymą ir pakeitimą, bei nukrypo nuo šiam ginčo klausimui aktualios kasacinio teismo praktikos.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šalių apeliacinius skundus, pirmiau nurodytų pažeidimų neištaisė, todėl skundžiama apygardos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista apylinkės teismo sprendimo dalis dėl atsakovės bendravimo su dukterimi tvarkos nustatymo, kasacinio teismo buvo panaikinta ir byla nurodyto ginčo klausimo apimtimi perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.