11/12/2017
Dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių bei pilnametystės sulaukusių vaikų išlaikymą
Įstatyme įtvirtinta imperatyvi teisės norma, numatanti tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Jei tėvams nepavyksta taikiai susitarti dėl vaikui teiktino išlaikymo dydžio, tą padaro teismas pagal vieno iš tėvų ieškinį.
Kiekvienoje konkrečioje byloje, sprendžiant dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio teismas dažniausiai atsižvelgia į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja asmuo, į gaunamų pajamų reguliarumą, į valdomo turto apimtį, į tai ar asmuo turi skolinių įsipareigojimų, ar yra dar kitų išlaikomų asmenų, į asmens sveikatos būklę, jo galimybes įsidarbinti ir pan.
Įstatymas įtvirtina bendro pobūdžio nuostatą, jog abiejų tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus tėvams yra vienoda, tačiau tai dar nereiškia, kad abiejų tėvų vaikui teikiamas išlaikymo dydis turi būti toks pats – konkrečios tėvų teisės bei pareigos savo vaikų atžvilgiu gali skirtis dėl skirtingų faktinių aplikybių, t. y. turtinės padėties, sveikatos būklės, vaiko gyvenamosios vietos ir pan.
Išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, todėl ir lėšos, mokamos jo išlaikymui yra vaiko nuosavybė, o tėvai šias lėšas tvarko uzufrukto teise.
Tuo atveju jei vienas iš tėvų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus ar šią pareigą vykdo netinkamai, teikdamas tokio dydžio išlaikymą, kuris yra nepakankamas vaiko poreikių tenkinimui, įstatymas numato galimybę pasididinti vaiko išlaikymo dydį, taipogi prisiteisti išlaikymo įsiskolinimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog įstatymai įtvirtina galimybę prisiteisti vaiko išlaikymo įsiskolinimą ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo teismui dienos.
Įstatyme taipogi įtvirtinta ir tėvų pareiga išlaikyti vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama.
Tačiau sprendžiant dėl pilnametystės sulaukusių vaiko išlaikymo reikalingumo ir nustatant išlaikymo dydį, pirmiausia yra vertinama pačių pilnamečių vaikų turtinė padėtis, ar jie gauna kokių nors pajamų, ar turi galimybę gauti pajamas įsidarbinant, ar turi turto ir pan. Taipogi kompleksiškai vertinama ir kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis bei jų individualios galimybės prisidėti prie vaikui reikalingo išlaikymo.
Dažniausiai tokio pobūdžio bylose, teismai atsižvelgia į tai, jog pilnametystės sulaukę asmenys, tinkamam mokymuisi aukštojoje mokykloje ir sėkmingam pasiruošimui egzaminams turi skirti daug laiko, todėl derinti pažangų mokslą ir kartu dirbti, tokiu būdu gaunant savarankiškų pajamų, gali būti neįmanoma, kadangi gali nukentėti mokslo rezultatai. To pasekoje neretai sprendžiama, jog tokiu atveju pasirūpinti pilnamečio vaiko išlaikymu tol, kol jis baigs mokslus, turi tėvai.
