11/08/2026
Šiandien lygiai 4 metai, kai Dievas vienu akimirksniu išskyrė mus.
Ne mano pasirinkimu. Ne mano sprendimu. Tiesiog – bam, ir gyvenimas pasikeitė amžiams.
Po tokių skyrybų, man atrodo, sunkiausia turėjo būti išmokti gyventi be vyro.
Bet ne.
Sunkiausia buvo išmokti gyventi su savimi.
Be nuolatinės įtampos.
Be laukimo.
Be bandymo visiems įtikti.
Be poreikio būti patogia.
Be savęs mažinimo iki kito žmogaus ribų.
Šie ketveri metai išmokė mane tvirtai stovėti ant savo kojų ir nebesitikėti, kad kažkas kitas ateis ir sutvarkys mano gyvenimą.
Išmokė rinktis save.
Rinktis ne iš baimės likti vienai, ne su pleistru ant žaizdos, o todėl, kad iš tikrųjų noriu.
Šiandien esu daug ryškesnė. Daug stipresnė. Daug jautresnė gyvenimui.
Ir labai aiškiai žinau, ko noriu iš jo.
Nenoriu savęs mažinti dėl kito žmogaus.
Nenoriu gyventi per pusę.
Nenoriu santykių iš baimės, vienatvės ar patogumo.
Noriu gyventi pilnai. Mylėti pilnai. Jausti pilnai. Rinktis pilnai.
Už visa tai esu dėkinga.
Už dukras. Už patirtis. Už pamokas. Už save, kurią atradau.
Ir šiandien galiu pasakyti labai ramiai – į tą gyvenimą, kuris buvo, nebegrįžčiau.
Bet už jį dėkoju. 🤍
Šiandien eisiu į bažnyčią, į kapines ir tyliai padėkosiu už tai, kas buvo.
O tada grįšiu į savo gyvenimą.
Tą, kurį šiandien renkuosi pati. 🕊️
